News
March 1, 2024
MEAT FACTORY photos
Photos by © Paulius Židonis
Sakurako
March 1, 2024
Elementor #31533
October 1, 2018
MEAT FACTORY
Dance-theatre piece inspired by the book ‘Maša, arba Postfašizmas’ by Jaroslav Melnik.
With the help of Lietuvos kultūros taryba
Performed in Panevėžio teatras “Menas”
Duration 90 minutes
8 performers on stage
Sakurako: choreography, direction
Phil Von: music
Vilius Vilutis : lighting design
Andrius Seliuta : video
Neringa Keršulytė : scenography
with actors/dancers/performers:
Aidas Jurgaitis, Dovilė Klementjeva, Agnė Muralytė, Martynas Klementjevas, Aliona Kuriakina, Kotryna Chruškova, Gustė Balčiūtė, Radvilė Bronušaitė, Phil Von.
UPCOMING SHOWS 2024 m.
September 28 Panevėžio teatras “Menas”, Panevėžis
October 6 VDU Didžioji salė (Aura, Tarptautinis Šokio Festivalis), Kaunas
November 19 Ukmergės Kultūros centras (Kamerinių teatrų ir performansų festivalis “Camera obscura” )
November 21 Kultūros Fabrikas, Klaipėda
December 1 Menų Spaustuvė, Vilnius
“Meat Factory” spektaklyje kūno kalba, garsu ir vaizdu atskleidžiama Jaroslavo Melniko romano “Maša, arba Postfašizmas”, kuri išleista ir lietuvių, ukrainiečių ir prancūzų kalbomis, esmė. Romane bei spektaklyje vaizduojama distopinė ateities post-fašistinė visuomenė, kur žemesnė žmonių rūšis yra transformuota į žmogaus pavidalo gyvulius vadinamus storais, kurie laikomi tvartuose, atlieka daug funkcijų ir taip pat yra skerdžiami, o jų mėsa naudojama maisto pramonėje. Propaganidinio leidinio žurnalistas plaukiantis pasroviui, palaipsniui pradeda kvescionuoti nusisistovėjusią tvarką ir pradeda jausti jausmus moteriškos lyties storui Mašai. Galiausiai jie pabėga iš savo realybės ir atranda, kad yra kita realybė, kur visi yra žmonės ir storai neegzistuoja. Kurdami “Meat Factory” mes žvelgiame į dabartinę Europos kultūrininę, geopolitinę ir sociokultūrinę situaciją iš Lietuvos ir Ukrainos perspektyvų. Spektaklis kuriamas vadovaujantis sapno logika, kur susipina protagonisto prisiminimai, pasamonės srautas, sapnai ir haliucincijos, todėl yra siurealistinio stiliaus ir siekia sužadinti vaizduotę. Žiūrovas skatinamas išlaisvinti savo vaizduotę ir laisvai interpretuoti scenoje pateikiamas situacijas, neskaitęs knygos susidaryti savitą viziją, o tie, kurie yra skaitę romaną, permąstyti jo galimas interpretacijas ir sąsajas su šios dienos aktualijomis, nors kalbama apie knygoje vaizduojamą sunkiai įsivaizduojamą ateities visuomenę. Spektaklis abstrakcia visiems supranama kūno kalba pasakoja iš gilaus dvasinio letargo miego pabudusio žmogaus trasformaciją ir skatina žiūrovus įsivaizduoti neįsivaizduojamas aplinkybes bei situacijas, kurios koreliuojasi su šiandienos aktualijomis pasaulyje. Pagrindine spektaklio užduotis kvescionuoti, kas yra žmogiškumas ir kokios galimos nužmogėjimo sąlygos. Spekatklio metu kviečiame fantazuoti, kaip atrodytų pasaulis ir Lietuva, esant skirtingoms valdymo santvarkoms, kai triumfuoja totalitarizmas. Tuo pačiu spektakliu siekiama pažadinti žmonių sąmoningumą, skatinti kritinį mąstymą ir pasipiešinimą hegemoninėms, totalitarinėms struktūroms.
Maša, arba Postfašizmas
Jaroslavo Melniko romanas “Maša, arba Postfašizmas” tai distopinis romanas,fantastikos sričiai priskirtinas kūrinys, tęsiantis George’o Orwello kūrybos liniją. Bet visuomenės modelis, nagrinėjamas romane, turi sąsajų su mūsų dabartiniu gyvenimu, todėl pasakojimas yra toks įtikinamas. Kūnas ir siela, gyvūnas ir žmogus. Kas yra žmogus? Kaip gimsta švelnumas? Ar jis gali pakeisti žmogų? J. Melniko romanas kalba apie gyvenimo žiaurumą ir meilę. Apie sunkius išgyvenimus, kurie veda į laimę. Ši knyga 2013 metais išleista lietuvių kalba, 2016 metais ukrainiečių ir 2020 metais prancūzų kalba (išleido leidykla Actes sud).
October 1, 2018
Another day?
Dance/concert performance by Phil Von
(concept, music, dance and vocals)
with guests dancers:
Ugnė Malinauskaitė, Gabija Paskeviciutė, Kamilė Samusiovaitė, Violina Romeikaitė , Daiva Augutytė , Milda Augutytė
Created for Camera Obscura festival in Ukmergė. Thanks to Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė.
As human beings we do come from a “long way” but somehow we forget our deep selves, our ancestors, we forget the universe and we forget the pace of nature… Just because day after day we need to address the issues of our lives, to survive, to remain on our feet. So “Another Day” passed by and we kept forgetting that we promised ourselves grace and beauty, that one day we wished to learn “how to breathe” and finally manage to meditate and reunite with our true conscience again… like when we were small children. Could that new day that starts become our real wake up call … when we realise that there is more to Life than just living or dying?